 |
|
 Nerimas yra afektas, padėjęs gimti psichoanalizei ir psichodinaminei psichoterapijai.
Gabbard Nerimas labai plačiai paplitęs simptomas. Gali būti kaip atskiras, pastoviai kamuojantis, žmogų dalykas, ar tiesiog „įsišaknijęs“ asmenybėje. Nerimas gali būti tik epizodinis, gali būti silpnas, o gali būti itin varginantis ir pastovus, trikdantis darbinę ir socialinę adaptaciją. Psichiatrijoje egzistuoja būsenos, kurių metu nerimas yra tik paviršiuje matomas, aiškiai įvardinamas simptomas, o giliau esti sunkesnė ir labiau bauginanti patologija. Nerimą esame patyręs kiekvienas savo gyvenime. Kartais nerimaujame dėl labai suprantamų ir realių dalykų, o kartais nerimo šaknys yra gilios... Taigi kiekviena situacija yra specifinė ir unikali. Psichodinamine prasme - tai žemos savivertės ir kritikos baimės ženklai. Tam tikrais atvejais – tai baimė prarasti artimo meilę, kylanti ir įsišaknijusi asmenybėje iš pirmų-antrų gyvenimo metų santykio su motina ar kitu prižiūrėjusiu asmeniu. Motina buvusi labai baiminga, nerimastinga negalėjusi toleruoti vaiko atskirumo. Įskiepijamas jausmas, kad pasaulis pavojingas, kad pavojinga jausti tam tikrus jausmus, nes artimas, nuo kuriuo esi toks priklausomas ir kuris yra tau pats svarbiausias susidūręs su šiais tavo jausmais pasimeta, supyksta, itin nuliūsta. Aišku, ir tokios mamos buvo mylinčios, dažnai vaikai joms buvo „viskas“. Kiekvieno žmogaus augimo ir vystymosi situacija specifinė ir unikali. Todėl ir mes tokie skirtingi ir nerimas gali būti itin skirtingas. Asmeninės psichoterapijos procese asmuo mažais žingsniai kartoja ir artėja prie baimių, nerimo atsiradimo proceso šaknų. Tai ilgas ir nelengvas kelias, bet norint įveikti nerimo sutrikimus, viską, kas buvo kažkada patirta turi išgyventi iš naujo ir iš naujo pažvelgti į gilumą. Ir paprastai tai, kas buvo baisu ir neįveikiama vaikui, suaugusiam, su jo mąstymo galimybėm ir specialisto pagalba, nebebūna taip nepakeliama ir nepakeičiama. Mokslinė interpretacija. Nerimą aiškina psichologinės ir neurologinės - biologinės teorijos. Nei viena, nei kita teorijos nėra visa apimančios ir tinkančios kiekvienam atskiram nerimo atvejui. Prieš 100m Freud sukūrė nerimo neurozės terminą ir nustatė dvi nerimo formas. Viena iš jų yra difuzinis nerimavimo ar baimės jausmas, kylantis išstumtos minties ar noro ir gydomas psichoterapinės intervencijos metu. Antroji jo išskirta forma buvo - visą apimantis panikos jausmas, kurį lydi sustiprėjusios vegetacinės nervų sistemos reakcijos – stiprus prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, širdies plakimas. Freud tobulino savo nerimo supratimą, sukūrė struktūrinį asmenybės modelį, kuriame nerimą įvardino kaip psichinio konflikto kylančio iš pasąmoningų norų, agresyvių varų ir grėsmės, kylančios iš sąmoningos asmenybės dalies EGO dėl šių pasąmoningų momentų. Ego – žmogaus psichiniai instrumentai, kurie veikia, kad apsaugotų asmenybę nuo nerimo kylančio iš aukščiau paminėtų nesąmoningų norų. Kai ši gynyba tampa neveiksminga, kyla nerimas – pagal Freud nerimo neurozė. Psichikos ligų klasifikacija (DSM – III) supaprastino šį suvokimą, suskirstydama visas nerimo būsenas į nerimo sutrikimus, somatoforminius sutrkimus ir disociacinius sutrikimus. Taip buvo prarasta bazinė etiologinė idėja jungianti šiuos sutrikimus. Freudas iškėlė mintį, kad kievieno vaiko gyvenimo raidos periodui yra būdinga su ta faze susijusi baimė. Freudo idėja buvo tobulinta, iš jos išsivystė daugelis šiuolaikinių nerimo supratimo konsepcijų, tačiau net ir šių dienų kiekvieno psichoterapeuto užduotis lieka išsiaiškinti kokio lygio nerimas kamuoja pacientą. Šiuolaikiniai neurobiologijos tyrimai patvirtino Freudo pradinį pastebėjimą, kad egzistuoja dvi skirtingos nerimo formos – viena iš jų, sąlygota psichologinių dalykų, kita – kurią sukelia autonominiai biologiniai veiksniai, esantys už psichologinės erdvės ribų. Tuo pagrįstas antidepresnatų specifinis poveikis, raminamųjų vaistų veikimas. Tačiau egzistuoja nervų keliai, kuriais psichologinius emocinius patyrimus koduojančios smegenų dalys komunikuoja su nerimą generuojančia smegenų dalimi, todėl veiksminga psichoterapija baigiasi ilgalaikiais struktūriniais ir funkciniais pokyčiais smegenyse. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje: Fobiniai nerimo sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurių pagrindinis simptomas yra baimė ir nerimas. Šie jausmai kyla situacijose, ar susidarius tam tikroms aplinkybėms, kurios nėra tuo momentu keliančios realų pavojų – stovint eilėje, kalbant grupelėje žmonių, važiuojant liftu, autobusu, susidūrus su tam tikru gyvūnu ar pan. Fobijoms būdinga, kad baimės ar nerimo metu kyla vegetacinės organizmo reakcijos (stipriau plaka širdis, prakaituojama, gali varginti lengvas pykinimo jausmas, svaigti galva ir t.t.). Viena dažniausių fobijų yra agorafobija – tuomet baimė kyla būnant uždarose patalpose – skrendant lėktuvu, važiuojant kažkokia transporto priemone. Atsiranda siaubą keliančios mintys, kad praras sąmonę ar numirs, ir niekaip negalės iš esamos vietos pabėgti. Stengadmiesi išvengti kamuojančio baimės jausmo žmonės stengiasi visada būti su palydovu, tomet jaučiasi kiek saugiau. Ilgainiui, kartojantis agorafobijos priepuoliams, atsiranda vengiantis konkrečių vietų elgesys – nebeskrendama lėktuvu, stengiamasi nelikti uždaroje patalpoje ir pan. Baimė ima reguliuoti žmogaus gyvenimą, skatina atsiribojimą. Kai baimės jausmas ima siekti panikos lygį diagnozuojama agorafobiją su panikos priepuoliais. Ilgainiui atsiranda nuotaikos svyravimai, krenta darbingumas, sutrinka miegas – ima varginti depresinė simptomatika, tačiau ji nėra vyraujanti. Dar viena fobinių sutrikimų forma - socialinės fobijos. Pradžia dažnai būna paauglystėje ar net ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikams – bijoma atsakinėti klasės akivaizdoje, būti tarp bendraamžių, atsidurti jų dėmesio centre. Dar viena fobijų rūšis - specifinės (izoliuotos) fobijos. Jos kyla specifinėse situacijose ar susidūrus su specifiniu dirgikliu. Fobijų priskaičiuojama keli šimtai. Tai – kraujo baimė, įvairių gyvūnų, mirusių, tamsos ir kitų izoliuotų objektų ar situacijų baimė. Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas) – apima nerimo būsenas, kurių metu greta itin išreikšto nerimo, kyla sustiprėjusios vegetacinės reakcijos – drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, pagreitėjęs kvėpavimas, gali svaigti galva, susiaurėti aplinkos suvokimas, aplinka gali atrodyti nutolusi. Panikos atakas gali lydėti išprotėjimo baimė. Tai priepuoliai, kurie trunka ribotą laiką, dažniausiai ne daugiau nei 20-30min. Praeina savaime, arba greitai atlėgsta pavartojus raminamųjų vaistų. Ilgainiui kartojantis panikos priepuoliams atsiranda panikos atakas skatinančių situacijų ar vietų baimė, vengiantis elgesys. Generalizuotas nerimo sutrikimas – pastovi vidinio nerimo būsena. Nerimas kyla be aiškių priežasčių ar aplinkybių, t.y. jį galima pavadinti "plūduriuojančiu nerimu" (K. Horney terminas). Šie ligoniai dažniausiai skundžiasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu, diskomfortu epigastriume, kitais vegetaciniais nerimo požymiais. Žmones kankina nuolatinė baimė, kad kažkas bloga gali atsitikti jiems ar jų artimiesiems (autoavarija, liga), jie kupini įvairiausių blogų nuojautų. Labai dažnai kartu su šiuo sutrikimu reiškiasi lydinti kiek pažeminta nuotaika, įvairios fobijos. Dažniau serga moterys. Mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas – diagnozuojamas kai nerimo ir depresijos simptomai pasireiškia kartu, tačiau nei vieni, nei kiti nėra tiek stipriai išreikšti, kad galima būtų diagnozuoti atskirą sutrikimą. Tai neretas sutrikimas, kamuojantis beveik 5% populiacijos. Šiems asmenims būdingas mišrus simptomų derinys:
Obsesinis - kompulsinis sutrikimas – tai itin varginantis ir sunkiai gydomas psichikos sutrikimas. Žmogui reiškiasi įkyrios mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę, vėl ir vėl kartojasi (Obsesijos arba įkyrybės). Kenčiantis šį sutrikimą žmogus gali labai aiškiai ir suvokiamai papasakoti, nusakyti, perteikti varginančias mintis. Įkyrumai nepaklūsta paciento norams, dažnai prieštarauja jo valiai, įsitikinimams. Neretai pacientai sąmoningai bando su įkyrumais kovoti, deja dažnai nesėkmingai. Kompulsijomis vadinami tokie paciento veiksmai, kurie, nuolat ir stereotipiškai kartojami, kartais tampa ištisais ritualais, tačiau neturi realios prasmės. Jie skirti simboliškai apsaugoti ligonį ar jo artimuosius nuo mažai tikėtinos grėsmės. Pats žmogus paprastai suvokia jų beprasmiškumą, tačiau bandymai su kompulsijomis kovoti dažnai būna nesėkmingi. Tačiau įdomu tai, kad apie 80proc. žmonių kada nors gyvenime yra patyrę kompulsijų ar obsesijų. Pavyzdžiui, nebūti tikru, ar užrakinai duris, ir po to kelis kartus grįžti patikrinti. Sutrikimas yra tada, kai minėtos įkyrybės sutrikdo normalų funkcionavimą. Kaip minėtam pavyzdy – dėl nuolatinio durų tikrinimo negalėtum išeiti į darbą, ir apskirtai sunku būtu kažkur išeiti iš namų. Tuos pačius poelgius aprašomą sutrikimą turintis ligonis gali kartoti iki begalybės. Obsesinius - kompulsinius ir depresijos simptomus sieja gana glaudus ryšys - jie neretai lydi vieni kitus, todėl stiprėjant vieniems ryškėja ir kiti. Kadangi įkyrumai linkę formuotis ir reikštis tam tikro tipo asmenybėms ir jų atsiradimo mechanizmas turi psichodinaminę prasmę – dažnai pakanka nuoseklios psichoanalitinės psichoterapijos, kad lengvi įkyrumai dingtų. Į psichiatrus dažnai kreipiasi žmonės, ar jų artimieji, kai sutrikimas įgauna nevaldomą pavidalą. Kenčia tiek pats žmogus, tiek aplinkiniai. Neretai tokiais atvejais paaiškėja, kad įkyrumai yra tik sudedamoji varginančio psichikos sutrikimo dalis. Tuomet vaistų vartojimas neišvengiamas, nors ir ne visada duoda lauktą rezultatą. |