 |
|
 Anot psichoanalitiko R. Milašiūno, mūsų visuomenei yra būdinga lengvai teisti ir nuteisti. Lygiai taip pat nemaža mūsų žmonių dalis linkusi lengvai interpretuoti faktus, o taip pat ir įvairių mokslininkų pasisakymus. Kadangi psichologija yra viena iš jautriausių žmonijos temų ir ji susijusi su nemaža dalimi neįmintų psichikos mįslių, mes nesunkiai imamės manipuliacijos ir psichologijos atstovų teorijomis. Būtent tai ir paskatino šiek tiek giliau pažvelgti į psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo idėjas. Ne vienas paprastas žmogus pasakytų, kad Freudas jam artimas, mat šio idėjos gerokai praardė ne tik sustabarėjusios psichiatrijos pamatus, bet atvėrė iki tol nepastebėtas filosofijos, kultūrologijos, meno ir dar daugelio kitų sričių duris.Kaip sako R. Milašiūnas, mes neretai naudojamės psichoanalizės terminais, švaistomės jos „tiesomis“ ir jaučiamės „viską išmanantys“ tiek ąpie ją, tiek ir apie Freudą. Štai kai kurios „tiesos“: Freudas buvo seksualinis maniakas, kuris ne tik kad slapčia išdavinėjo savo žmoną su jos seseria, bet dar ir visas teorijas pastatė ant seksualinio pamato! Net ir tie, kuriems psichoanalizės teorijos atrodo patrauklios, neretai pasigardžiuodami dėsto išskirtinę sekso reikšmę ne tik žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui, manydami, kad būtent tą Freudas ir stengėsi pasakyti. Bet vis dėlto kurgi tas paklydimas mūsų galvose, verčiantis psichoanalizę keistai tapatinti su seksu? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: mes matome tik tai, ką matyti norime ir kas, deja, labai paviršutiniška. Taip nutinka ir su seksualumu. Freudas iš tikrųjų daug kalbėjo apie jį, tačiau jame įžvelgė visai ne nuolatinį sekso alkį ar jo išskirtinę svarbą gyvenime, kaip kad mes bandome įtikinti save ir kitus. Freudo idėja visai kita: žmoguje nuolat kyla vidiniai konfliktai, kurie ir verčia mus vienaip ar kitaip mąstyti, jausti ar pasielgti. Tų konfliktų pagrindas – prieštaringų jėgų, irgi kylančių mūsų vidiniame pasaulyje, susidūrimas. O tos prieštaringos jėgos – dvi nesutaikomos varos, lyg akmenys stovinčios pradiniame ir galutiniame mūsų gyvenimo taške. Tai gyvybė ir mirtis, kurias Freudas iškėlė gerokai aukščiau kūniškų reikalų. Todėl jis naudojosi varų terminu, bandydamas parodyti, kad tos jėgos nėra biologinio instinkto atitikmuo, bet greičiau dvasinė jo išraiška. Ir ta išraiška nėra vien seksas ir plika agresija, bet kartu ir galimybė mylėti, rūpintis, globoti, ir sėkmės, pergalės, mokslo ar karjeros, galų gale ir meilės objekto siekis… Bet iš kur atsiranda seksas mūsų samprotavimuose? Freudas nuolat ieškojo simbolių. Simbolių jis ieškojo ir gyvybės bei mirties jėgoms įprasminti. Ir kas gi, sakykite, įprasmina gyvybės atsiradimą? Ar ne tas pats seksualinis ryšys? Taigi Freudas ir pradėjo kalbėti apie seksualumą, susiedamas jį ne tik su gyvybės, arba libidine, kaip jis ją pavadino, vara, bet ir su seksualiniu instinktu, slypinčiu biologiniame psichologinės tos pačios varos pamate. Tačiau jo tikslas buvo kitoks, nei mes įsivaizduojame: Freudas norėjo, kad žmogus būtų pajėgus biologinius instinktus suvaldyti ir, pažindamas jiems atstovaujančias varas, pasukti brandesnio, nei primityvusis funkcionavimas, keliu. To, beje, siekia ir pati psichoanalizė. Taigi Freudas nupiešė gana konfliktišką mūsų prigimties paveikslą. Jis pastebėjo, kad mumyse nuolat vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, tarp meilės ir agresijos, tarp noro suartėti ir baimės būti atstumtam ar užvaldytam. Ta kova nuspalvina mūsų pasąmonę ir įvairiais būdais prasiskverbia į kasdienybę. Žodžiu, ji tampa pagrindine motyvacine jėga, vedančia mus į priekį, leidžiančia patirti meilę ir artumą su kitu žmogumi, verčiančia išgyventi pavydo ir neapykantos dramas. Vidinis konfliktas visuomet kuria kompromisą: mes galime ir mylėti, ir pavydėti; mes galime pykti ir trokšti būti su tuo pačiu žmogumi. Branda ir pasiekiama tuomet, kai konfliktas nesugriauna mūsų ar mūsų artumo kitiems, bet leidžia išgyventi įvairias patirtis ir įvairius jausmus. Tačiau kartais konfliktas tampa stipresnis už brandą, ir mes pasukame patologinio kompromiso keliu. Tuomet tampame pasipūtę ir imame aiškinti, kad nepriklausomybė yra svarbesnė už ryšį su kitu žmogumi, kol galiausiai liekame vieni. Arba nustojame savyje derinti priešybes ir tampame užsispyrę lyg ožiai, nepalikdami vietos abejonėms ir kompromisui, bei iš neapykantos apsvaigę kitaip manančius išvadiname „pedofilais“ ar „patvoriniais“. Ir galiausiai nesuabejojame savo žiniomis bei pasmerkiame Freudą, kuris, matot, tik apie seksą ir tesugebėjo kalbėti… Anot R. Milašiūno, jei būtume pajėgūs kritiškiau pažvelgti į savo visažiniškumą, taptume ir labiau įžvalgūs, o tai padėtų mums pamatyti ir kitą medalio pusę, o taip pat ir tai, kad mokslas nėra vienpusiškas, bet slepiantis savyje ir gerokai gilesnes tiesas. O kol kas, panašu, kad Freudas Lietuvoje dar nebuvo. Pagal savaitraštį „Veidas“, 2012 m. Nr. 20. << atgal |