 |
|
 Bendravimas – tai kiekvienam iš mūsų įprasta, kasdieninė veikla. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai. Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, interpersonalinis). Kitas bendravimo tipas - neverbalinis bendravimas (arba nežodinis bendravimas) parodo visą tai, ko nepasakome žodžiais. Jis tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesnis už kalbą. Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. Nežodinis bendravimas – tai pats paprasčiausias būdas perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Prieš išmokdami žodinę kalbą, vaikai geba išreikšti save kūno kalba. Joje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje socialinėje situacijoje, ir lengviau jas perprasti netgi tuomet, kai kalbantysis nori jas užmaskuoti. Kūno kalba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtume gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravimo procesui, o kartais ir atvirkščiai - sumenkinti jį arba įnešti dviprasmiškumą. Nežodinio bendravimo raidos pradžia - motinos ir pasaulį išvydusio kūdikio sąveika. Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori. Žmogaus socialinės raidos procese nežodinio bendravimo repertuaras pasipildo mimika, gestais, kūno laikysena, o taip pat smulkesniais bendravimo akcentais, iš kurių kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius.  Veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai bei gestai, netgi įvairūs aksesuarai - aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė drauge sudėjus sudaro bendrą žmogaus išvaizdą ir siunčia vienokius ar kitokius signalus į aplinką. Neverbalinį bendravimą sudaro keturi pagrindiniai elementai: proksemika – asmeninė erdvė ir distansija tarp asmenų; okuletika – akių kontaktas; haptika – fizinis kontaktas; kinetika – kūno judesiai ir gestai.Bendraujant labai svarbi yra asmeninė erdvė, jos valdymas. Ji rodo atstumą, kurio laikantis žmogus patogiai jaučiasi bendraudamas. Tokie atstumai gali skirtis tam tikrose kultūrose. Akių kontaktas – viena iš betarpiškiausių ir galingiausių neverbalinio bendravimo formų. Kasdieniniame bendravime galima atsekti nerašytą taisyklę – moralų žvilgsnio laiką. Tai yra laiko tarpas, per kurį galima žvelgti žmogui į akis, nerizikuojant pasirodyti nemandagiam ar agresyviam. Jei santykiai labiau dalykinio nei asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas turėtų būti trumpesnis. Prisilietimas, laikoma pačia primityviausia socialinio bendravimo forma, dažniausiai sutinkama primityvių organizmų ir kūdikių bei mažų vaikų tarpe. Kūno prisilietimo socialinio bendravimo atvejai yra gana neplataus spektro: seksas, kūdikio maitinimas ir kova. Prisilietimas aktyvina keletą skirtingos rūšies receptorių, kurie atsiliepia į šilumą, šaltį, skausmą, įtampą. Oda tuo tarpu tam tikrais signalais - temperatūra, spalva, kvapu, prakaitu - išreiškia savo būseną. Bene reikšmingiausias prisilietimas yra kūdikiams, nes, kaip rodo daugybė tyrinėjimų, kūdikiai, nepatyrę kūno glamonių, užauga nervingi ir pikti. Atrodo, kad kūdikiai, panašiai kaip ir beždžionės, turi įgimtą poreikį prisilietimui ir tai yra ypatingas ryšio su motina šaltinis - bondingas. Taip pat yra tam tikrų profesijų žmonės, kurie liečia žmogaus kūną - gydytojai, medicinos seserys, masažuotojai, gimnastikos instruktoriai, siuvėjai, kirpėjai ir kt., tačiau ir šių asmenų prisilietimai nėra socialiai reikšmingi, išskyrus atskirus individualius atvejus. Gestai yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl yra pirmesnis už kalbą. Judėjimu savo gyvenimą pradeda kūdikiai. Devynių mėnesių kūdikiai jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; ką nors rodo, kas patraukia jų dėmesį; pamojuoja atsisveikindami; imituodami valgymą, gėrimą ar miegojimą.  Žmonės, turintys mažai patirties kurioje nors srityje, savo išgyvenimus taip pat išreiškia judesiais. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį, išgyvenimus, nes tai, kas vyksta kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesiai yra artimi psichikai: keičiantis judesiams, vyksta transformacijos psichikoje. Psichologijoje tradiciškai daugiausia dėmesio skiriama rankų judesiams, nors tyrinėtojai mano, kad kalbėdami žmonės žodžiu išreikštas mintis pastiprina ne tik rankų, bet ir galvos, pirštų, antakių, akių ar net viso kūno judesiais. Gestikuliuojama dažniausiai kalbos pauzių metu ir tai skatina manyti, kad gestai, išreikšdami bendrą kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau nei mintis išreiškiama žodžiais. Psichoanalitikų nuomone, gestai pasirodo pirmiau, nes jie išreiškia pasąmonines mintis, kurios sąmoningai bus suvoktos šiek tiek vėliau. Yra pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus, naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, jų tarpe daugiau gestų rankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumo. Besistengiantys įtikinti taip pat kalba garsiau ir užtikrintai. Ne mažiau reikšminga bendraujant tai, kad žodžiai derintųsi su balso tembru, gestais bei veido išraiška. Priešingu atveju kalbantieji ne tik sunkiau suvoks informaciją, bet ir nepasitikės ja. Veido išraiška - tai pats svarbiausias nežodinio bendravimo elementas. Gebėjimas veidu išreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam be žodžių išreikšti mintį. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečios situacijos metu. Jeigu gerai pažinsite veido išraišką, tai jos kitimas leis suprasti, kaip keičiasi Jūsų pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Pabaigai, prieiname išvadas, kad norint visiškai suprasti, ką žmogus turi omenyje sakydamas vieną ar kitą mintį, neužtenka tik žodinio bendravimo, reikia stebėti ir neverbalinius signalus. Kūno pozicijos pasikeitimas dažniausiai sutampa su minčių pasikeitimu. Sakinio baigtumą suprantame ne tik iš balso tembro ar pasakytų žodžių, bet ir akių kontakto. Veido, balso, kūno judesiai yra geriausias – kartais vienintelis – būdas sužinoti, kaip kalbėtojas jaučiasi, kokia jo būsena. Veidas išduoda mūsų emocijas, kūnas padeda suprasti jausmų stiprumą, intensyvumą. Taigi pilnaverčiam bendravimui privalome derinti žodinį bei neverbalinį bendravimą. << atgal |