 |
|
 „Neverta laukti pasakų stebuklo, geriau jį susikurkime patys“ – R. Milašiūnas Artėjant kalėdoms, stebuklų metui, prisimename ir stebuklingas pasakas, kurias skaitėme vaikystėje ir kurias iki šiol skaito vaikai. Tačiau ką tos pasakos iš tiesų kalba mums ir mūsų vaikams? Anot psichoanalitiko R. Milašiūno, pasakos verčia mus laukti stebuklo, tačiau tas stebuklas ne visuomet būna kupinas gėrio, o neretai jis neša ne visai gerų dalykų. Tereikia pabandyti įžvelgti gilesnes pasakų pamokas. Pabandykime tai padaryti su humoru. Štai garsioji „Miegančioji gražuolė“. Pamokanti istorija mergaitėms – kaip nereikia niekur skubėti, o verčiau laukti pasakų princo su „baltu mersedesu“. Arba „Raudonkepuraitė“ – patarimas mergaitėms, kaip suvilioti „vilką“ ir nusivesti jį į trobelę, kurioje laukia ne tik naivi senelė, bet užsuka ir nuožmūs medžiotojai, galintys vilko norą Raudonkepuraitę palikti ilgam išmušti iš jo galvos... O ką gali pasekti mums lietuviai? Mūsų istorijos dar nuožmesnės – apie mirtimi alsuojančias raganas, akeles už kelnyčių sudraskymą visai niekuo dėtiems personažams išmušantys gaideliai ir kitokie ne gėriu tviskantys pasakojimai. O klasikinė Eglės, žalčių karalienės, istorija apskritai pilna keistų pamokymų. Apie vyrus – gyvates (o ne kiaules), manipuliacijas šeimoje, burtininkų pasitelkimą problemoms spręsti ir baisius susidorojimo su „netinkamais“ giminaičiais būdus. O viską apvainikuoja šioje istorijoje tikrai „lietuviškas“ Eglės – motinos poelgis: vaikus paversti bejausmiais „medžiais“, o dukrelę apskritai priversti per amžius kentėti už savo vaikišką baimę... Taigi mūsų pasakų pasaulis – pakankamai liūdnas ir ne visada iš pasakų išmokstame gražių dalykų. Gal iš čia ir kyla piktas lietuvių charakteris? Neverta laukti pasakų stebuklo – jį galime susikurti patys.. R. Milašiūnas "Pasakų stebuklo beieškant". www.veidas.lt << atgal |