 |
|
 Nuo pat atsiradimo XIX – XX a. sandūroje, psichoanalizė nuėjo labai ilgą kelią. Tad kokia psichoanalizė buvo pačioje pradžioje ir kokia ji yra šiandien? Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, ji išties stipriai pasikeitusi, atsirado naujų šakų, tačiau visos remiasi S. Freudo sukurta teorija. Jis išskyrė libidinę ir agresyviąją varas, kurios valdo žmogų kitų psichikos struktūrų – id, ego ir superego – sukurtame sąmonės ir pasąmonės lauke. Vėliau atsirado ir kitų psichoanalizės mokyklų tokių kaip ego psichologija, įvedusi gynybos mechanizmo ir vidinio konflikto bei jų santykio su išoriniu pasauliu modelį, arba objektų ryšių mokykla, pirmoji prabilusi apie vieno žmogaus santykius su kitais. Dar vėliau atsirado naujosios psichoanalizės mokyklos – prisirišimo mokykla, savasties psichologija, santykio psichoanalizė. Taip laikui bėgant psichoanalizė nuo vidinio pasaulio atsisuko į išorinį, vis stiprėjo santykio tarp žmonių svarba. Atsakydamas į klausimą, kokia psichoanalizė yra šiandien, R. Milašiūnas neneigia, kad šiandieninė psichoanalizė skiriasi nuo tos, kurią sukūrė Freudas, tačiau jas vis dar sieja teiginiai, jog žmogų valdo pasąmonė, jog žmogaus psichikoje veikia tarpusavyje sąveikaujančios jėgos. Taip pat jas sieja tam tikros motyvacinės jėgos – varos, o tiksliau – libidinė (meilės) ir agresyvioji varos, tačiau šiandien psichanalitikai pripažįsta, kad egzistuojanti ir trečia – intersubjektyvioji vara – atsakanti už ryšio su kitais žmonėmis paiešką. Freudas tikėjo, jog psichoanalitikui interpretuojant pasąmoningą informaciją, pacientas įsisamonina vidinius konfliktus ir to užtenka, kad simptomai išnyktų. Tuo tarpu šių laikų psichoanalitikai mato kur kas daugiau. Žmogui neužtenka įsisamoninti vidinių konfliktų, psichoanalitiko padedamas, žmogus turi atrasti naujų būdų, kaip sėkmingai funkcionuoti. Jis gali susikurti naujus, palankesnius elgesio būdus, tačiau įsisamoninti senuosius, skausmingus elgesio būdus vistiek yra privalu.. R. Milašiūnas taip pat akcentuoja, kad skiriasi ir gydomi sutrikimai. Freudas teigė, kad psichoanalizė yra labiausiai tinkanti neurozėms gydyti. Jis pabrėžė, kad įvairūs troškimai bandantys išsiveržti iš pasąmonės į sąmonę yra sustabdomi išorinių moralinių reikalavimų arba superego (vidinių reikalavimų) ir taip nepatiriamas malonumas ir kyla vidinis konfliktas. Jį žmogus sprendžia pasiremdamas gynybos mechanizmais – situacija yra išsprendžiama, tačiau žmogus vistiek nesijaučia gerai. Pasak Freudo, įsisamoninus tokius procesus, simptomai pranyksta. Dabar yra manoma, kad psichoanalizė taip pat tinka ir emociniams ar gilesniems asmenybės sutrikimams gydyti. Taip pat tinka žmogaus vidinių galių, nematytų savybių atskleidimui. Taigi apžvelgęs psichoanalizę buvusią pačioje pradžioje ir šiandieninę, R. Milašiūnas teigia: „Freudas mirė. Jo nebėra“.. J. Zykutė, R. Milašiūnas. Naujas žvilgsnis į šiuolaikinę psichoanalizę. Straipsnį rasite 2011 m. lapkričio mėnesio „Aš ir psichologija“ numeryje. << atgal |