Netektis

Kiekvienas iš mūsų gyvenime esame kažko netekę – kažko brangaus, svarbaus, reikšmingo. Niekas nėra apsaugotas nuo tokių netekčių kaip skyrybos, darbo ar pinigų praradimas, sveikatos, orumo, garbės, savivertės, gero vardo, socialinio statuso netekimas. Bet ypač skaudžiai mes išgyvename artimo žmogaus mirtį... Tai lyg didžiulė jūros banga, išmušanti mums žemę iš po kojų, o grįždama atgal į jūrą pasiglemžianti dalelę mūsų pačių, palikdama širdyje skausmą, liūdesį, sielvartą.

Pradžioje negali patikėti, kad taip nutiko „...aš negaliu jo netekti“, „...to negali būti“, „...tas žmogus negalėjo mirti“. Sunku suvokti, išgyventi „žinau, kad mirė, bet netikiu“, atrodo tuoj tuoj žmogus sugrįš, atrakins duris, prieis, apkabins, prisiglaus. Kartais ima atrodyti, kad buvo galima išgelbėti, padaryti kažką tokio, ko nepadariau, ir mano mylimas žmogus būtų gyvas. Deja... Palaipsniui ateina skausmas, gilus liūdesys. Jautiesi nelaimingas, sugniuždytas, pavargęs ir be galo vienišas. Aplinkui verda gyvenimas, žmonės kažkur skuba, juokiasi. O tu lyg už stiklinės sienos, apimtas didžiulio sielvarto, mechaniškai bandantis kažkur eiti, kažką tvarkyti, bet visą laiką galvojantis apie tą vienintelį žmogų, kurio netekai, išgyvenantis begalinį skausmą, kad to žmogaus žingsniai, žodžiai, prisilietimai teliko tavo viduje, tavo atmintyje, o ten kur esi jo jau nėra ir nebus.

Tačiau kad ir koks didžiulis bebūtų skausmas, jis pamažu blėsta, imi suvokti, kad kažkaip, dar nežinia kaip, bet reikės gyventi toliau. Iškyla daug prisiminimų, tačiau jie nebekelia geliančio skausmo, tai daugiau šiltas liūdesys. Ir vėl grįžti į save, imi norėti kažką keisti, bent trumpam nustoti liūdėti. Tačiau netektis primins apie save visą likusį gyvenimą – metinės, svarbūs mūsų gyvenimo įvykiai, grįš ir grįš įsivaizdavimai kaip miręs žmogus džiaugtųsi mūsų pasiekimais – diplomais, santuoka, vaikų ar anūkų gimimu. Tai natūralu, nes neįmanoma pamiršti to, kas mums buvo brangu. Tai lieka su mumis visam mūsų gyvenimui ir ramiai sugyvena su viskuo, kas jame vyksta.

Tačiau kartais netekties akivaizdoje žmogus neliūdi ir nesielvartauja, arba gedėjimas užsitęsia ir nesibaigia natūraliu sielvarto įveikimu. Ir po daugelio metų apie mirusįjį kalbama esamuoju laiku. Ilgiau nei metus trunkantis gedėjimas gali pereiti į depresiją. Pagalbos į specialistus reikėtų kreiptis:

jei ilgai, kelis mėnesius po netekties, negrįžta noras rūpintis savimi, pačiais būtiniausiais dalykais – maistu, miegu, higiena.
kai įvykus reikšmingai netekčiai, nebesinori gyventi be mirusiojo. Jei mintys nusižudyti stiprėja, yra nuolat, atsiranda konkretus planas kaip tai padaryti, būtina kuo greičiau ieškoti specialistų pagalbos.
užsitęsia depresija – ji pasireiškia nuolatine, vienoda ir ilgai trunkančia reakcija į netektį. Iš jo kambario daromas atminties memorialas, kuriame neišlipdamas iš skausmo užsidaro netekusis.
netektis ilgai nuneigiama – jausmai susiję su netektimi neišgyvenami, apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, jo daiktai neliečiami.
Piktnaudžiaujama alkoholiu, raminamaisiais, vartojami narkotikai, t.p. jei pasireiškia nuolatinis poreikis persivalgyti arba nevalgyti.
Atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu, įtampa, nevaldomu liūdesiu, nesustabdomu verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu, jei atsiranda nuolatinės haliucinacijos ar keistos, neįprastos mintys.

Baimė

Pyktis

Gėda

Vienatvė

Netektis

Stresas

Nemiga